Karvė ir klimatas
Augalinė mityba yra tinkama strategija, kuria siekiama palankesnio klimato žemės ūkio ir maisto sistemos. Tačiau dabar daugelio žmonių galvose įsitvirtino nykščio taisyklė, kad „dėl visko kalti galvijai“. Ir taip: gyvulinio maisto gamyba daro žymiai didesnį poveikį klimatui nei augalinio maisto gamyba. Profesorius dr. Wilhelmas Windischas iš Miuncheno technikos universiteto Biofacho kongrese Niurnberge.
Windisch paaiškino: „Augalinio maisto gamyba yra susijusi su didžiulio nevalgomos biomasės kiekio gamyba. Tai prasideda šalutiniais žemės ūkio produktų produktais, tokiais kaip dobilų žolė, ir baigiasi šalutiniais produktais, gaunamais perdirbant nuimtas prekes malūne, alaus darykloje, aliejaus malūne ar cukraus fabrike. Be to, yra pievų, kurių daugeliu atvejų tiesiog negalima paversti ariama žeme.“ Bent 30 procentų pievų Vokietijoje negali būti naudojami ariamajam ūkininkavimui. Tai reiškia, kad jis negali tapti kviečių ar agurkų lauku. Žolė suteikia tik biomasę, kurios žmonės negali valgyti.
Windischo teigimu, vienas kilogramas augalinio maisto reiškia mažiausiai keturis kilogramus nevalgomos biomasės. Jis turi grįžti į žemės ūkio medžiagų ciklą – ar tai būtų puvimas lauke, fermentuojantis biodujų gamyklose ar šeriant ūkio gyvūnus. Tačiau tik paskutinis variantas paverčia tai papildomu maistu žmonėms ir be jokios konkurencijos dėl maisto.
Kodėl tai svarbu? Jei keturis kilogramus žmonėms nevalgomos biomasės suvalgo gyvūnai, tai padidina žmonių, kuriuos galima išmaitinti ta pačia žemės ūkio naudmena, skaičių. Tai gali padaryti ypač atrajotojai, vargu ar kiaulės ir naminiai paukščiai. Windischas pabrėžė pašarų efektyvumo svarbą. Jo nuomone, gyvūnų produktyvumo lygis, t. y. jų gebėjimas duoti pieną ar mėsą, turi būti toks, kad iš esmės jie galėtų tai pasiekti su nevalgoma biomase. Kai tik jiems reikia daug specialiai užaugintų pašarų, vietovėje atsiranda konkurencija dėl maisto.
Dėl to iš „lėkštės ar lovio“ diskusijos burių tai ištrauktų šiek tiek vėjo, nes kuo mažiau specialiai užaugintų grūdų, rapsų ar sojų būtų šeriama į gyvūnų pašarą. Tačiau tam taip pat reikia permąstyti ekonomines žemės ūkio strategijas. Visos įmonės, kurios tvarko pievas taip, kad būtų surištas CO2 ir būtų skatinama biologinė įvairovė, turi pranašumą. Tai visų pirma ekologiniai ūkiai, tačiau taip dirba ir kai kurie įprasti ūkininkai. Tuomet konkurencijos dėl maisto bus iš esmės išvengta ir diskusijos apie klimatui žalingą karvę taptų objektyvesniu pagrindu.
Britta Klein, www.bzfe.de
