Pagrindinių mėsos mikroelementų biologinis prieinamumas
Trumpa versija iš Mėsos iš Vokietijos informacijos tarnybos – 04-2004 leidimas
Mitybos tyrimuose terminas „biologinis prieinamumas“ apibūdina mastą ir greitį, kuriuo maistinė medžiaga tampa prieinama normalioms fiziologinėms funkcijoms organizme po suvartojimo. Tai priklauso nuo jo išsiskyrimo iš maisto, jo struktūros (kai kurios maistinės medžiagos egzistuoja keliose rūšyse, turinčiose skirtingą cheminę struktūrą), taip pat jo įsisavinimo ir pasiskirstymo. Mėsoje ir jos gaminiuose gausu ne tik tam tikrų vitaminų ir mikroelementų, maistinių medžiagų biologinis prieinamumas iš mėsos dažnai būna didesnis nei iš augalinės kilmės maisto produktų. Tai taikoma, pavyzdžiui, geležies, seleno ir cinko mikroelementams.Geležis yra būtinas, t.y. gyvybiškai svarbus mikroelementas žmogaus organizmui. Nepakankamas geležies atsargas, kai geležies atsargos yra mažos, pirmiausia nustato vaikai, paaugliai ir vaisingo amžiaus moterys. Kalbant apie geležies junginius maiste, atsižvelgiant į jų cheminę struktūrą, išskiriama neheminė geležis iš augalinio maisto ir hemo geležis iš gyvulinio maisto. Kadangi geležis iš hemo geležies gali būti pasisavinama maždaug du–tris kartus geriau nei iš neheminės geležies, valgant mėsą ir žuvį organizmas gauna žymiai daugiau geležies nei valgant negyvūninės kilmės maistą. Tuo pačiu metu tam tikros mėsoje esančios medžiagos skatina neheminės geležies pasisavinimą iš augalinio maisto. Kita vertus, įvairūs augaliniai ingredientai, tokie kaip fitatai iš grūdų ir ankštinių augalų bei polifenoliai iš vaisių, daržovių, kakavos ir vyno, slopina geležies pasisavinimą. Sumaniai susidėliojus savo mitybą, atitinkamą mėsos ir mėsos produktų proporciją, geležies trūkumo galima išvengti arba jį kompensuoti.